Pačiame šiuolaikinio Kauno centre, prie pat Kauno valstybinio muzikinio teatro slepiasi nedidelis, bet labai svarbus miesto istorijos gabalėlis. Tai, kas liko iš Kauno gynybinių įtvirtinimų – Malūnininko bokštas ir miesto sienos liekanos.
Šie objektai datuojami 1660–1688 m., nors yra ir kitų teorijų. Taip pat žinoma, kad tai buvo jau trečioji gynybinė siena. Pirmoji galimai ėjo per dabartines M. Valančiaus ir Aleksoto gatves, antroji supo jau labiau paaugusį Kauną – istorikai teigia jos pėdsakų esant A. Mapu ir Vilniaus gatvių kampe, mini ją ėjus ties Šv. Mikalojaus bažnyčia. Bet grįžkime prie trečiosios, kurią apžiūrėti galima ir šiandien.
Apvalus dviejų aukštų bokštas, sumūrytas iš raudonų plytų, greičiausiai yra vienas iš dviejų miesto sienos perimetre buvusių tokio tipo objektų. Antrasis, buvęs arčiau dabartinės Laisvės alėjos, nugriautas 1894 m.
Pirmame Malūnininko bokšto aukšte buvo sandėliuojami šaunamieji ginklai, o antrajame įrengta 17 šaudymo angų. 9 m aukščio bokšte buvo ir trečioji, tarp aukštų įrengta sandėliavimo patalpa.
Kaip 2014 m. rašė istorikas Rytis Mekiša, XIX a. pabaigoje, Kaunui esant caro gubernijos centru, yrantis Malūnininko bokštas patikėtas greta esančio sklypo savininkui Tomaševskiui, kuris čia įrengė dirbtuves. Vėliau patalpų paskirtis ne kartą keitėsi, šiuo metu čia įsikūręs restoranas.
Į šiaurę ir pietus nuo Malūnininko bokšto esančios miesto sienos atkarpos restauruotos ir užkonservuotos XX a. 7 dešimtmetyje. Aukščiausia išlikusios sienos vieta – 5,3 m, o dėl pirminio aukščio nesutariama: vieni šaltiniai nurodo 6 metrus, kiti – net 9 metrų aukštį.
2008 m. šalia sienos liekanų iškilo architekto Gintauto Natkevičiaus suprojektuotas multifunkcinis pastatas „Bokštas“, ryškiai atskyręs naujamiestį ir senamiestį bei atkreipęs dėmesį į svarbų paveldo objektą visai greta. Veidrodinis „Bokšto“ fasadas leidžia geriau apžiūrėti jame atsispindintį Malūnininko bokštą.
2018 m. vasarą, rekonstruojant Laisvės alėją, ties buvusia miesto siena vienas po kito rasti net du lobiai. Keli šimtai žalvarinių monetų, kurias iškasė darbininkai, datuojamos XVI a. antrąja puse. Manoma, kad jas tuometiniame užmiestyje kas nors užkasė „juodai dienai“.
