Kauniečiai Rimantas Giedraitis ir Justina Giedraitė – modernūs, drąsūs ir atviri šiuolaikinės architektūros kūrėjai. Nors pora ir nesutaria dėl klausimo, ar architektūra juos suvedė į bendrą šeimą, viena – akivaizdu, jie tikrai dalijasi darniu požiūriu į darbą, etiką ir džiaugsmingą kasdienybę.
Interjero architektūros specialistė Justina tikina, jog tūnodamas savo komforto zonoje niekada nesukursi kažko ypatingo. Viengungių būstų interjero kūryba pagarsėjusią architektę išskirtinėms idėjoms įkvepia kelionės, o savo specialybę ji apibūdina kaip būtinybę susidraugauti su ja supančia aplinka.
Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto Architektūros katedros vedėjas, architektas doc. Rimantas Giedraitis – kūrėjas, be abejonės prisidedantis prie pozityvių pastarojo meto Kauno pokyčių. Rekonstruotos Kauno Vienybės aikštės architektas neslepia savo perfekcionizmo ir pripažįsta, jog net vertindamas pabaigtus darbus visada gali rasti sričių, kurias galėtų patobulinti.
Bendras jų ir „kARTu“ rankinių studijos projektas – šešios personalizuotos natūralios odos kuprinės, skirtos virtualių tarptautinių kūrybinių dirbtuvių „Arterija“ laureatams. „kARTu“ studijos kūrybos vadovė Ingrida Jasinskė pakalbino Lietuvoje ir pasaulyje žinomų architektų porą, kuri pasidalino savo mintimis apie Kauną, minimalizmą, bei tvarumo tendencijas dizaine ir kasdieniame gyvenime.
Ar turite savo architektūros stilių, skiriamąjį ženklą, ar kuriate atsižvelgdami į tendencijas ir kontekstą?
J: Man visada atrodo, kad profesionalus architektas savo braižą gali turėti tik detalėse. Profesionalumas slypi žmonių supratime ir išgirdime, todėl kūrybos stilius išsivysto įsiklausant į klientus.
R: Yra architektų, kurių stilius nesikeičia metai iš metų, tačiau man svarbu atliepti dabartines aplinkybes. Mūsų abiejų stilius – neturėti stiliaus, o turėti adaptyvią filosofiją.
Kokį matote Kauną architekto akimis?
J: Man be galo smagu mieste matyti vis daugiau studentų, užsieniečių, jaunų žmonių. Tai rodo, kad Kaunas laisvėja, gražėja, čia daugėja laisvalaikio praleidimo vietų, gyvenimo kokybė gerėja.
Kokios turėtų būti Kauno bendrosios erdvės? Ar šiuo metu judame tinkama linkme?
R: Matau, kad daug dėmesio skiriama ne tik būtinai infrastruktūrai, bet ir sporto erdvėms, vaikų žaidimų aikštelėms, parkams, meniniams akcentams. Miestas pagaliau pradeda tarnauti kūnui ir dvasiai.
Ne paslaptis, jog būtent jūsų komanda suprojektavo naująją Kauno Vienybės aikštę, pelniusią prestižinius Lietuvos ir užsienio architektūros apdovanojimus. Ar dabartinis rezultatas sutampa su jūsų turėta vizija? Kaip aikštę matote dabar?
R: Galutinį aikštės planą realizavome gana tiksliai, tačiau kelias iki finalinės koncepcijos buvo ilgas. Žinoma, perfekcionisto akimis visada matau nedideles klaidas ar niuansus, kuriuos dabar spręsčiau kitaip. Tačiau žmonės balsuoja kojomis. Jei miestiečiai ateina į aikštę, reiškia projektas pavyko.
Istoriškai miesto centruose rasdavosi vientisos amatininkų infrastruktūros ir gildijos. Aukštos klasės menininkai, siuvėjai ar konditeriai telkdavosi į glaudų tinklą ir tapdavo išskirtinės kokybės bei prabangos ambasadoriais mieste. „kARTu“ rankinių studija džiaugiasi galimybe savo gaminius, tarp kurių – natūralios odos rankinės, kuprinės moterims bei aksesuarai vyrams – eksponuoti pačioje Kauno širdyje. Čia gyvena tiek daug kūrėjų, tačiau daugelio jų dirbtuvės išsibarsčiusios visame mieste, jo pakraščiuose.
Ar architektūriniu požiūriu miestui galėtų būti naudinga sukurti bendrą, kūrėjus vienijančią erdvę pačiame Kauno centre?
R: Manau, kad tai būtų faina. Turime mažą, bet ne pilnai išnaudotą senamiestį. Reikia įprasminti mažas gatveles, kurios galėtų būti įdomios tiek turistams, tiek Lietuvos gyventojams.
J: Tikrai, turime klaidingą įsitikinimą, kad Kauno senamiestis yra tik Vilniaus gatvė ir Rotušė. Gatvelės galėtų užsipildyti išskirtinėmis kūrėjų dirbtuvėmis, atitinkančiomis senamiesčio kokybės standartą. Šioje vietoje, visgi, man kyla klausimas: ar dirbantys žmonės turi sukurti menininkams palankias vietas, ar menininkai į savo darbą turi žiūrėti taip, kad galėtų sau leisti pirmas senamiesčio linijas? Be abejonės, tokiam projektui reikėtų abipusio entuziazmo: ir miesto sukurtų sąlygų, ir menininkų iniciatyvos.
Šiais laikais kone kiekvienas modernus menininkas kūryboje gvildena tvarumo tematiką. Kas yra tvarumas architektūroje?
J: Prieš penkis metus klientai tikrai negalvojo apie tvarumą – viskas buvo pastatyta ant ekonominių klausimų, biudžeto rėmų. Smagu, kad gamintojai jau pereina prie tvarių gamybos procesų, todėl kainos skirtumas tarp netvarių ir tvarių medžiagų sparčiai mažėja. Visada džiaugiuosi klientams galėdama pasiūlyti, pavyzdžiui, kokybišką buitinę techniką, kuri ir taršos atžvilgiu atitinka aukščiausius standartus.
Ar tvari architektūra gali būti ilgaamžė ir ar ilgaamžė architektūra gali būti tvari? Kuris aspektas jums, kaip kūrėjams, atrodo svarbesnis?
R: Tvarumo klausimas niekada nėra vienareikšmis, viskas priklauso nuo konteksto. Reikia atkreipti dėmesį į pastato paskirtį: ar jis turi būti ilgaamžiškas? Kokios yra pastato priežiūros galimybės? Jei žmogus stato namą iš molio ir turi galimybę jį deramai prižiūrėti, tuomet toks sprendimas jam asmeniškai bus tvarus. Tačiau kuriant industrinius statinius, prioritetu tampa patvarumas, kuris, gerai atlikdamas savo funkciją, ilgainiui pasiteisina kaip tvarus sprendimas.
Ši diskusija tokia pat aktuali ir mados srityje. „kARTu“ požiūriu, retų gyvūnų naikinimas dėl aksesuaro –tikrai nepriimtinas. Vietoje to renkamės tvaresnį sprendimą – naudoti galvijų odą, antrinę mėsos pramonės žaliavą, ir kūrybiškai panaudoti ją individualiems aksesuarams siūti. O koks jūsų pačių santykis su natūralios odos gaminiais?
J: Paauglystėje trenkiau kumščiu į stalą ir paskelbiau tėvams, jog nuo šiol odinių batų nenešiosiu. Teko girdėti pastovius tėvų gąsdinimus dėl šalčio, bet savo įsitikinimo laikiausi ir ilgus metus avėjau vien „ceratinę“ avalynę (juokiasi). Tik subrendusi suvokiau, kad apsipirkti retai, bet kokybiškai – kur kas tvariau, nei po vieno sezono išmesti suplyšusią medžiaginę kuprinę. Turiu odinių diržų, kurie mano spintoje skaičiuoja dešimtus, penkioliktus metus!
Tinkamai prižiūrimi odiniai gaminiai gali tarnauti metų metus. Ne paslaptis – „kARTu“ gaminius nešioju ir aš, ir mano mama, ir draugės (juokiasi). Mūsų skoniai tokie skirtingi, tačiau visos džiaugiamės kokybiškomis rankų darbo rankinėmis, tinkančiomis būtent mūsų stiliams.
Pastaraisiais metais pastebima visuotinė meilė minimalizmui: tiek išoriniam – santūriam dizainui ir madai, tiek filosofiniam – iki būtiniausių smulkmenų supaprastintam gyvenimo būdui. Ar galima teigti, kad minimalizmas – tvariausias stilius?
J: Ne visai sutinku. Interjero dizaine bet kuris stilius gali būti tvarus, jei naudojamos tvariai pagamintos medžiagos. Išskirčiau nebent klasiką, kurioje viskas gaminama iš gamtinių uolienų.
R: Tokios pasaulinės mados ir globalizacija sukūrė iliuziją, jog visi galime gyventi vienodai. Tačiau šis aklas norų pildymas, neatsižvelgiant į savo geografinę padėtį, tampa labai netvariu. Kaip minėjo Justina, iškastinių uolienų transportavimas sukuria milžiniškus kaštus. Perteklinė prabanga niekada nebus tvari – nei ideologiškai, nei praktiškai.
Bet ar taip mąstydami nepradedame niekinti šimtmečiais gyvuojančių istorinių architektūros artefaktų?
R: Žiūrint iš tvarumo perspektyvos – netvarus tiek Versalis Paryžiuje, tiek Pažaislis Kaune. Juk marmurą jo rūmams tuomečiai meistrai siuntėsi net iš Italijos! Bet, kaip minėjau, ši diskusija nėra vienpusė. Tokie istoriniai statiniai vysto mūsų dvasią, kultūrinį išsilavinimą, savimonę. Po savęs paliksime plieno konstrukcijas ir stiklą, bet jei gerai juos prižiūrėsime, šie pastatai ateities kartoms pasakos autentišką šiandieninės kultūros istoriją.
Kam, kurdami savo asmeninį stilių, teikiate prioritetą: praktiškumui ar išorinei estetikai?
J: Šie aspektai negali būti atskirti vienas nuo kito. Negaliu rinktis praktiško daikto, jei jis nėra stilingas ir negaliu galvoti apie stiliaus detalę, jei ji nepraktiška! Nors prisipažinsiu – retkarčiais galiu nusileisti praktiškumui, jei daiktas išskirtinai gražus (šypsosi).
Papasakokite apie „kARTu“ odinės kuprinės transformacijos procesą. Kur sėmėtės įkvėpimo personalizuojant „Vaivoro“ kuprinės modelį?
J: Galvoje nešiojuosi tiek informacijos, kūrybos ir sumaišties, jog ant savo kūno to paties nebenoriu. Drabužiai turi būti aiškūs ir lengvai suvokiami. Mėgstu minimalistinius aksesuarus, dėl to mėgstu ir „kARTu“ kūrybą, tiesą sakant, esu tikra fanė! (juokiasi)
R: Kaip architektas mačiau aiškų, gerai sukonstruotą kuprinės dizainą, patvarią formą. Atrodo, kad kuprinės pačios prašėsi spalvų.
J: Mums labai patiko minimalistinis kuprinių dizainas, bet tuo pačiu – į spalvas galėjome sudėti savo asmenybes ir aktyvią energiją. Šis procesas toks unikalus ir asmeniškas, man tai – labai svarbu.
Kokią žinutę norėjote perteikti kurdami naujus kuprinės spalvų derinius?
R: Architektūros konkurso dalyviai – jauni žmonės, studentai iš skirtingų šalių, menininkai iš įvairių aplinkų. Plati spalvų paletė kvietė atspindėti tai gaminiuose.
J: Neįtikėtina, kaip pakeisdami nedidelę kuprinės detalę, galime iš esmės transformuoti jos įvaizdį ir spalvų deriniu perteikti dalelę savęs. Mūsų tiek daug ir mes tokie skirtingi. Smagu tai išreikšti tvariais lietuviškais aksesuarais.
Kokia erdvė buvo pasirinkta fotosesijai, ar ji neša kažkokią žinutę?
R: Tai renovuotos Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto patalpos. „Arterija“ dirbtuvės, kurioms kūrėme odines kuprines, organizuojamos VDA. Tai mūsų abiejų alma mater. Visas mūsų gyvenimas susijęs su Vilniaus dailės akademija, Kauno fakultetu.
J: Žmogus, mokęsis VDA, Kauno fakultete, negali nuo jos pabėgti, jos dalis visada lieka tavyje. Čia susirandi bendraminčių, dėstytojai tampa kolegomis ir draugais, visada sukiesi Kauno profesionalų rate. Ši fotosesija – simboliška, nes mes su Rimu ten susiformavome kaip kūrėjai. Rimas – čia dar ir dėsto. Tai buvo ir yra svarbi vieta mums abiems.
R. ir J. Giedraičių bei „kARTu“ rankinių studijos bendro kūrybinio projekto rezultatai – išskirtinėje fotosesijoje.
